pakampis

1 pakámpis sm. (1) Skr, pakam̃pis (2), pakampỹs (3^b) žr. pakampė: 1. ppr. pl. Visi pakámpiai nešluoti, nevalyti Rs. Išlandžiau visus pakámpius, o kirvio kaip nėr, taip nėr Ll. Į pakámpį nueję pasimalonėsva J. Policija visus pakámpius išnardė atejus Švn. Vienas vienam pakam̃py, kitas kitam pakam̃py Dgl. Nusbodo tąsyties pakampiais be darbo Sdk. Vaikščioj pakámpiais (nieko nedirba, šlaistosi iš vietos į vietą) par dieną Rs. Ko trainiojys pakampiaĩs nejęs pry darbo?! Šll. Jis neturi landžioti po mūsų pakampius I.Simon. ( Geri daiktai nesivalkioja patvoriais, o geri žmonės – pakampiais KrvP(Mrc). ║ ploto pakraštys: Visi pakámpiai skambėdavo dainom Dkšt. Šiandie daug prieis iš visų pakámpių Pc. Pakámpiais ly[ja] da Jrb. Pakampẽliais gal nueiti ir nesušlapus Gršl. 2. ppr. pl. Aš atvirai kalbėjau svietui ... ir nieko pakampiais nekalbėjau BPI371–372. 3. vieta gyventi, pastogė: Pakam̃pį turiu, nebijau dėl gyvenimo Šd.